Laimutė Žibienė

Taip daktarės darbą Kalvarijos slaugos ligoninėje įvertinu, nes tai yra pasibaisėtina. P. Ženė Varaškienė dėl šios daktarės veiksmų patyrė fizinį ir psichologinį smurtą. Nesuprato, kodėl iš Marijampolės ligoninės ją atvežė į Kalvarijos slaugos ligominę. Pralaukusi koridoriuje per naktį, nemiegojusi, ryte sutiko daktarę ir informavo, kad čia pateko per klaidą, jai reikia į namus. Tada daktarė stabtelėjo, paklausė, ką moteris pasakė, ir pasišalino, jos p. Ženė daugiau nematė. Tuomet kita darbuotoja atnešė rūbus. Foje yra sofa lenkta, ten rūbus pasidėjo ir pamažu rengėsi. Apsirengus rūbus, jautėsi pavargusi, nutarė prisėsti ant sofos. Sėdėjo su gerom mintim (šitam pastate Ženė mokėsi mokykoloje, būdama mergaitė). Staiga atskubėjo 3 darbuotojos, visos trys pradėjo jai garsiai šaukti, prašydamos nusirengti paltą. Nusirenginėjo. Šalia atsisėdusi medicinos darbuotoja, kitoms stovint jai už nugaros, ją kalbino, prašydama kažkam skambinti. Pajuto, kaip į nugarą prie stuburo buvo žaibiškai per rūbus įsmeigta adata su vaistais. Suleido vaistus, nepranešdamos, nei kokie vaistai, nei viso kito. Ir viskas. Liepė eiti namo. Grįžusi autobusu į Marijampolę pajuto itin žiaurų sveikatos pablogėjimą: kūną degino karštis, nuo kūno bėgo prakaitas. Tokia sveikatos būklė tęsėsi ilgai.